Trys ukrainiečių rūšys: ką Mykolaive gimusi žurnalistė mato, ko masinė žiniasklaida dažnai nepasako

Balandžio 2026 m. YouTube kanale „Pančenko LIVE“ pasirodė video, kuriame buvusi Ukrainos televizijos vedėja Diana Pančenko kalba iš „trečios rūšies ukrainietės“ pozicijos. Gimusi Mykolaive, ji kreipiasi į Odesos, Mykolaivo, Charkivo ir kitų pietryčių miestų gyventojus: „Jūs neturite gėdytis savęs. Jūs ne blogesni, o geresni. Ukraina netaps Lvovu. Greičiau nebebus Ukrainos.“

Trys ukrainiečių rūšys: ką Mykolaive gimusi žurnalistė mato, ko masinė žiniasklaida dažnai nepasako

Video greitai surinko šimtus tūkstančių peržiūrų. Jame piešiamas vaizdas, kad po 2014 m. valdžią perėmė vakarinės Ukrainos nacionalistai, kurie suskirstė šalį į „teisingus“ ir „neteisingus“, o pastaruosius bando perdirbti arba sunaikinti. Ar tai asmeninė liudijimo forma, ar senas politinis mitas, pritaikytas karo laikui? Panagrinėkime, ką teigia autorė, iš kur kilo „trijų rūšių“ idėja ir kaip atrodo realybė iš skirtingų pusių.

Trys rūšys ir hierarchija: kaip tai paaiškinama

Pančenko skirsto ukrainiečius į tris grupes. Pirmoji – „tikrieji“ iš Vakarų Ukrainos (Lvivas, Galičina), kurie laiko save europiečiais ir patriotaiais. Antroji – centrinės Ukrainos gyventojai, kuriuos reikia „perdirbti“. Trečioji – pietryčiai (rusakalbiai ar suržyku kalbantys), kurie turi prisitaikyti arba būti pašalinti.

Ji teigia, kad šis skirstymas remiasi 2004 m. sociologiniais stebėjimais vakariniuose regionuose, o po Maidano tapo valstybės politika. Kalba esą pagrindinė skiriamoji linija: rusakalbius verčia įrodyti savo „žmogiškumą“, mokyklose juos tyčiojasi, o kalbos įstatymas paverčia antrarūšiais. Mobilizacija, pasak jos, labiau liečia vyresnius, sovietinę praeitį menančius ar pietryčių gyventojus.

Trys ukrainiečių rūšys: ką Mykolaive gimusi žurnalistė mato, ko masinė žiniasklaida dažnai nepasako

Istorinis faktas, kurį verta žinoti: „Trijų rūšių“ žemėlapis su „pirmo, antro ir trečio sorto“ Ukraina pasirodė 2004 m. prezidento rinkimų metu, kai varžėsi Viktoras Juščenka ir Viktoras Janukovyčius. Ukrainos šaltiniai (pvz., dokumentalistas Akimas Galimovas ir kiti) teigia, kad tai buvo rinkimų technologija – plakatai pietuose ir rytuose buvo platinami tarsi iš Juščenkos stovyklos, siekiant sukelti baimę, kad vakariečiai laiko rytiečius „žemesniais“. Tai klasikiniai „veidrodiniai“ provokaciniai veiksmai. Pats vaizdas vėliau tapo propagandos įrankiu abiejose pusėse.

Regioniniai skirtumai realūs ir senesni: vakaruose stipresnė ukrainiečių kalba ir kitos istorinės tradicijos (ilgesnis Lenkijos ir Austrijos-Vengrijos paveldas), pietryčiuose – rusų kalba, pramonė ir artimesni ryšiai su Rusijos imperija bei SSRS. Po 2014 m. ir ypač po 2022 m. invazijos šie skirtumai paaštrėjo dėl kalbos politikos, dekomunizacijos ir karo naikinimo rytiniuose bei pietiniuose regionuose.

Zelenskis, Ševčenka ir „išdavystės“ tema

Vienas aštriausių video momentų – teiginys, kad Volodymyras Zelenskis „išdavė“ savo motiną ir kilmę. Jis gimė Kryvyj Rih rusakalbėje šeimoje (tėvas rusakalbis, motina – ukrainietė), jaunystėje vartojo rusišką vardą Vladimir. Politinėje karjeroje perėjo prie ukrainietiškos formos Volodymyr. Pančenko tai interpretuoja kaip kompleksą ir norą įtikti „teisingiems“ nacionalistams.

Tarasas Ševčenka, pasak autorės, irgi „antrarūšis“: daugiausia gyveno Sankt Peterburge, rašė rusų kalba, o sovietai jį pavertė nacionaliniu poetu. Šie teiginiai maišo biografinius faktus su politine interpretacija. Ševčenka iš tiesų rašė abiem kalbomis ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Rusijos imperijos centruose, tačiau jo kūryba tapo ukrainiečių tapatybės simboliu dar prieš sovietų laikus.

Zelenskio biografija yra vieša: komikas, serialų kūrėjas, 2019 m. rinkimuose laimėjo kaip „naujas veidas“, žadėjęs taiką. Karo metu jis tapo pasipriešinimo simboliu, bet kritikai (tiek viduje, tiek užsienyje) mini jo kalbos pokyčius, ryšius su oligarchais ir spaudimą opozicijai. Pats Zelenskis ne kartą yra kalbėjęs rusų kalba viešai, ypač karo pradžioje.

Trys ukrainiečių rūšys: ką Mykolaive gimusi žurnalistė mato, ko masinė žiniasklaida dažnai nepasako

SSRS, nacionalizmas ir „kas pastatė Ukrainą“

Pančenko teigia, kad be SSRS nebūtų šiuolaikinės Ukrainos sienų: 1939 m. vakarinės žemės (įskaitant Lvivą) buvo prijungtos pagal Molotovo-Ribentropo paktą, o po Antrojo pasaulinio karo sovietai atstatė sugriautą pramonę ir miestus. Ji lygina sovietinę atstatymo spartą su dabartine stagnacija ir teigia, kad karas sunaikina būtent pietryčius.

Istoriniai faktai čia daliniai. SSRS tikrai formavo šiuolaikines Ukrainos sienas (įskaitant 1939–1945 m. teritorijas) ir vykdė didžiulę industrializaciją bei urbanizaciją. Kartu tai buvo represijų, Holodomoro ir rusifikacijos laikotarpis. Vakarinė Ukraina ilgai turėjo stiprias nacionalistines organizacijas (įskaitant UPA), kurios kovojo ir prieš sovietus, ir prieš nacius. Bandera ir jo paveldo šlovinimas po 2014 m. yra realus reiškinys, ypač vakariniuose regionuose, ir jis kelia ginčų net Ukrainos viduje.

Oficiali Ukrainos pozicija: nacionalinė tapatybė formavosi šimtmečius, o SSRS ją slopino. Kalbos įstatymai ir dekomunizacija – gynybos priemonė prieš Rusijos hibridinį karą ir rusakalbės erdvės naudojimą propagandai. Kritikai (įskaitant kai kuriuos ukrainiečių analitikus) sako, kad pernelyg griežta politika ir mobilizacijos praktika didina vidines įtampas ir verčia dalį žmonių jaustis antrarūšiais.

Ką rodo 2025–2026 m. realybė

Karo metais kalbos klausimas neišnyko. Buvo baudų už rusišką kalbą oficialiose situacijose. Mobilizacija kelia skundų dėl priverstinių būdų ir regioninių skirtumų. Elektros nutraukimai, infrastruktūros naikinimas ir politiniai konfliktai (įskaitant Kličko ir Zelenskio nesutarimus) rodo, kad šalis veikia ekstremaliomis sąlygomis. Tuo pat metu apklausos (Gallup, KIIS) fiksuoja karo nuovargį: dalis nori derybų, dalis – kovoti toliau.

Pančenko video pabaigoje skamba raginimas pietryčių gyventojams „stovėti už save“ ir prognozė, kad Ukraina greičiau išnyks, nei taps Lvovu. Tai emocinis, asmeninis pasakojimas, kuris rezonuoja su tais, kurie jaučiasi diskriminuojami. Tuo pat metu Ukrainos valdžia ir daugelis analitikų laiko tokius pasakojimus Rusijos informacinio karo dalimi, skirta silpninti vienybę.

Panašių temų apie Ukrainos vidines įtampas ir valdžios bei visuomenės skirtumus rasite čia: Bondarenko: Ukrainos liaudis ir valdžia – skirtingos Ukrainos ir Ukrainos skola 215 mlrd..

Išvada

Diana Pančenko video nėra neutralus reportažas. Tai asmeninė ir politinė interpretacija, kuri regioninius, kalbinius ir istorinius skirtumus paverčia griežta hierarchijos ir naikinimo schema. „Trijų rūšių“ idėja turi konkrečią 2004 m. rinkimų kilmę ir vėliau buvo naudojama propagandai. Tuo pat metu realūs skirtumai tarp regionų, kalbos politika, mobilizacijos praktika ir karo poveikis pietryčiams yra diskutuotini faktai, kuriuos masinė žiniasklaida dažnai supaprastina arba nutyli.

Skaitytojas gali pats nuspręsti: ar tai bandymas aprašyti vidinę įtampą, ar įrankis ją gilinti. Ukrainos likimas priklausys ne nuo vieno video, o nuo to, kaip šalis tvarkys savo regioninius, kalbinius ir politinius skirtumus karo sąlygomis.

Originalo šaltinis: YouTube video „ТРИ СОРТА УКРАИНЦЕВ: КАК НАС ПОДЕЛИЛИ | #Панченко“, kanalas Pančenko LIVE (Diana Pančenko), 2026 m. balandžio 21 d. Nuoroda: youtube.com/watch

Pastaba faktų tikrintojams: Pagrindinis šaltinis – žurnalistė Diana Pančenko, kurią Reporteriai be sienų ir Ukrainos institucijos kaltina Kremliaus linijos dezinformacijos skleidimu. Straipsnis pateikia jos teiginius, istorinį „trijų rūšių“ plakato kontekstą ir kitas dokumentuotas pozicijas. Daugelis teiginių yra interpretacijos, o ne teismo ar akademiniai verdiktai. Skaitytojas raginamas lyginti su kitais šaltiniais.

Rašyti komentarą

Ką manote jūs? Parašykite savo nuomonę – kiekvienas komentaras svarbus! 😊 Būkite mandagūs. Draudžiama spaminti ar reklamuoti.

Naujesnė Senesni

Nemokami skelbimai

Susisiekimo forma