Svarbiausios įžvalgos:
- Precedento neturintis demografinis lūžis: nuo 2010 metų ES užsienyje gimusių gyventojų skaičius išaugo nuo 40 iki 64 milijonų – tai vienas sparčiausių demografinių pokyčių šiuolaikinės Europos istorijoje, keliantis rimtus klausimus dėl integracijos, suvereniteto ir nacionalinio tapatumo.
- Briuselio politikos posūkis: ilgus metus gynusi atvirų sienų politiką, ES pastaruoju metu pasuko griežtesnio reguliavimo, deportacijų ir sulaikymo centrų trečiosiose šalyse link – tai netiesioginis pripažinimas, kad ankstesnė strategija neužtikrino nei visuomenės santarvės, nei žmonių pasitikėjimo.
- Politinis persigrupavimas visame žemyne: nuo Ispanijos masinės legalizacijos programos iki Prancūzijos diskusijų dėl balsavimo teisių ne ES piliečiams – migracija tapo ne tik politikos klausimu, bet ir jėga, keičiančia rinkimų peizažą. Patriotinės ir nacionalistinės jėgos stiprėja, nes žmonės reikalauja atskaitomybės.
- Vakarų ir Rytų Europos takoskyra gilėja: kol tokios šalys kaip Vokietija, Ispanija ir Švedija priima didžiąją dalį naujakurių, Vidurio ir Rytų Europos valstybės, tokios kaip Lenkija, lieka beveik nepaliestos šio proceso – tai atskleidžia gilėjantį ideologinį ir kultūrinį lūžį pačioje Europos Sąjungoje.
Vakarų Europos niekas neužkariauja jokia svetima kariuomenė. Ją keičia pačių jos politinių lyderių priimami sprendimai. Kol milijonai europiečių stebi, kaip jų kaimynystės, mokyklos ir bendruomenės keičiasi tokiu būdu, kokio dauguma nesitikėjo, dalis valdančiojo elito ir toliau atkakliai gina būtent tą politiką, kuri šiuos pokyčius sukėlė.
|
| Šaltinis: Pixabay |
Vien skaičiai turėtų sukelti nerimą kiekvienoje ES sostinėje.
Pagal Berlyno Rockwool fondo surinktus demografinius duomenis, Europos Sąjungos užsienyje gimusių gyventojų skaičius nuo maždaug 40 milijonų 2010 metais išaugo iki apie 64 milijonų 2025 metais. Iš viso ES gyvena apie 451 milijonas žmonių, ir maždaug 15% iš jų šiandien yra kilę ne iš ES šalių. Dar labiau stebina tai, kad vien per 2023–2025 metus atvyko 7,3 milijono naujų imigrantų. Tai vienas sparčiausių demografinių pokyčių, kokį žemynas kada nors yra patyręs.
Demografinė revoliucija, už kurią niekas nebalsavo
Šio poveikio didžioji dalis susitelkusi Vakarų Europoje. Vokietija ir toliau lieka pagrindine imigrantų kryptimi – jos užsienyje gimusių gyventojų skaičius nuo apie 10 milijonų 2010 metais išaugo iki beveik 18 milijonų šiandien, o tai jau viršija penktadalį šalies gyventojų. Panašios proporcijos jau egzistuoja Ispanijoje, Belgijoje, Austrijoje ir Švedijoje. Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Lenkija šis rodiklis tesiekia apie 2,6%, palyginti su ES vidurkiu – maždaug 14%.
Jei kas nori pamatyti, kur Briuselis rengiasi vesti visą žemyną, pakanka pažvelgti į Ispaniją.
Birželio 30 dieną baigėsi paraiškų priėmimo laikotarpis vienai iš didžiausių legalizacijos programų naujausioje Europos istorijoje. Šimtai tūkstančių nelegaliai Ispanijoje gyvenančių ir dirbančių migrantų įgijo teisę gauti legalų statusą – galutinis skaičius gali viršyti milijoną žmonių.
Tai toli gražu ne pirmoji Ispanijos amnestija. Nuo 1986 iki 2005 metų šalis įgyvendino šešias panašias legalizacijos programas. Tačiau tuometinė Europa buvo visai kitokia. Migracijos spaudimas nė iš tolo neprilygo šiandieniniam mastui, o žemyno demografinė pusiausvyra dar nebuvo taip smarkiai pasikeitusi.
Socialistų premjeras Pedro Sánchezas šią priemonę pavadino „teisingumo aktu ir būtinybe". Negalėdama gauti parlamento pritarimo, jo vyriausybė pakeitė imigracijos įstatymą dekretu po to, kai ankstesni bandymai žlugo. Sánchezas teigia, kad iki 2050 metų Ispanija prarastų 19% BVP, jei migracija būtų smarkiai apribota, ir tvirtina, kad beveik pusė Ispanijos ekonomikos augimo nuo 2022 metų buvo pasiektas būtent dėl imigracijos.
Vakarų Europos valdantysis elitas vis dažniau kalba taip, tarsi civilizacijos vertę būtų galima matuoti vien BVP. Ekonomikos augimas svarbus, tačiau ne mažiau svarbūs ir visuomenės santarvė, viešasis pasitikėjimas, kultūrinis tęstinumas bei nacionalinis tapatumas. Tauta yra kur kas daugiau nei ekonomika – tai bendra istorija ir priklausymo jausmas, kurio tiesiog neįmanoma importuoti.
Tuo tarpu aktyvistų nevyriausybinės organizacijos ir toliau padeda nelegaliems migrantams pasiekti Europą ir sėkmingai pereiti legalizacijos procedūras. Jų rėmėjai tai vadina humanitarine veikla. Kritikai teigia, kad realybė yra kitokia – tai tarptautinė politinė infrastruktūra, silpninanti nacionalinį suverenitetą, ardanti sienų apsaugą ir skatinanti tolesnę migraciją į Europą.
Kaina, kurią europiečiai moka kasdien
Pasekmės nebėra abstrakčios. Visoje Vakarų Europoje gyventojai beveik kasdien atsibunda su naujienomis apie peiliais ginkluotus išpuolius, gaujų smurtą, seksualines prievartas, riaušes, organizuotą nusikalstamumą ir teroristinius sąmokslus. Šios realijos jau nebeįmanoma nepastebėti.
Europa taip pat patiria nerimą keliantį antisemitizmo atgimimą. Žydų bendruomenės visame žemyne praneša apie smarkiai išaugusius antisemitinius incidentus, bauginimus ir grasinimus – daugelis europiečių svarsto, kaip žemynas, kadaise prisiekęs „niekada daugiau", vėl atsidūrė akis į akį su neapykanta.
Daugelyje miestų susiformavo lygiagrečios visuomenės. Ištisi rajonai vis dažniau gyvena pagal socialines ir kultūrines normas, gerokai besiskiriančias nuo priimančiosios šalies. Policininkai, mokytojai ir vietos pareigūnai atvirai pripažįsta, kad integracija pasirodė kur kas sudėtingesnė, nei kadaise žadėjo politikai.
Tačiau piliečiai, keliantys šias problemas, per dažnai vadinami dešiniaisiais ekstremistais, užuot buvę išklausyti.
Dabar atsiveria dar viena riba. Prancūzijoje pradėta diskusija, ar ne ES piliečiams gyventojams turėtų būti suteikta teisė balsuoti ir dalyvauti savivaldybių rinkimuose – tai paveiktų apie šešis milijonus žmonių. Švedija, Suomija ir Liuksemburgas jau leidžia daugeliui ne ES gyventojų balsuoti vietos ar regioniniuose rinkimuose.
Masinė imigracija nebe tik keičia demografiją. Ji perkuria politiką, kultūrą ir galiausiai – Europos visuomenių ateities charakterį.
Ar Briuselyje pučia permainų vėjas?
Birželį ES priėmė iki šiol griežčiausią migracijos politikos liniją, siekdama padidinti deportacijų skaičių ir įsteigti sulaikymo centrus už ES ribų. Vokietija, Austrija, Nyderlandai, Danija ir Graikija jau derasi su trečiosiomis šalimis, daugiausia Afrikoje, dėl grąžinimo centrų – panašiai kaip anksčiau susitarė Italija su Albanija.
Šis posūkis pastaraisiais mėnesiais tik stiprėjo – kelios ES valstybės narės ragina greičiau įgyvendinti grąžinimo susitarimus ir plėsti „saugių trečiųjų šalių" sąrašus, kad deportacijos vyktų greičiau. Kelių Vakarų Europos valstybių vidaus reikalų ministrai viešai pripažino, kad visuomenės kantrybė dėl nelegalios migracijos senka, o tolesnis delsimas įgyvendinti priemones gali tik sustiprinti paramą sistemai priešiškoms partijoms.
Kai Briuselis pradeda priimti priemones, kurias visai neseniai smerkė, tai iš esmės yra pripažinimas, kad ankstesnis modelis žlugo.
Tačiau šios priemonės tėra tik viršūnė. Sustabdyti rytojaus nelegalius atvykimus nepanaikina dešimtmečius trukusios nekontroliuojamos migracijos padarinių. Tai neišsprendžia integracijos nesėkmių. Tai neišardo lygiagrečių visuomenių. Ir tikrai negrąžina visuomenės pasitikėjimo, kad vyriausybės vis dar kontroliuoja savo sienas.
Būtent todėl reemigracijos tema Europoje tampa vis reikšmingesnė. Jos šalininkai apibūdina ją kaip ilgalaikę strategiją, skirtą apgręžti migracijos srautus teisinėmis, ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis – teikiant pirmenybę nelegalių migrantų grąžinimui, šalinant legalius migrantus, padariusius sunkius nusikaltimus ar nuolat atsisakančius integruotis, bei atkuriant nacionalinį suverenitetą ir kultūrinį tęstinumą.
Kad ir ką žmonės manytų apie šią idėją, augantis jos politinis pagreitis atspindi gilų pasitikėjimo praradimą tomis migracijos politikomis, kurios Europoje dominavo pastarąjį dešimtmetį.
„Didysis pakeitimas" kaip faktas
Po šių metų gegužę Porte vykusio Reemigracijos aukščiausiojo lygio susitikimo, aktyvistai pradėjo „Gelbėkime Europą" iniciatyvą – pirmąją patriotinę Europos piliečių iniciatyvą, skirtą sustabdyti migraciją, sustiprinti Europos sienas ir apsaugoti europiečių tautų etnokultūrinį tapatumą.
Šią kampaniją parėmė tokios asmenybės kaip buvęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas, VOX lyderis Santiago Abascalas, Rumunijos politikas George'as Simionas, „Reconquête" lyderis Éricas Zemmouras, taip pat AfD, FPÖ ir kitų patriotinių judėjimų politikai. Milijonai europiečių reikalauja iš esmės kito kurso, o pastarieji regioniniai ir nacionaliniai rinkimai keliose valstybėse narėse parodė, kad partijos, aiškiai pasisakančios už griežtesnę migracijos kontrolę, nuolat stiprina savo pozicijas.
Vienas pagrindinių šių lyderių argumentų – kad „Didysis pakeitimas" nėra sąmokslo teorija, o pastebima demografinė tendencija ir politinis projektas.
Donaldo Trumpo Amerikos daroma įtaka tapo viena iš nedaugelio išorinių jėgų, skatinančių Europos lyderius iš naujo suvokti sienų, suvereniteto ir nacionalinio tapatumo svarbą.
Vakarų Europa vis labiau primena posteuropinį politinį projektą, tuo tarpu didžioji Vidurio ir Rytų Europos dalis šiai tendencijai priešinasi, išlikdama kultūriškai vientisesnė ir ryžtingiau siekdama išsaugoti savo istorinį tapatumą.
Likęs pasaulis tai supranta instinktyviai. Kinija saugo savo sienas. Japonija saugo savo sienas. Indija saugo savo sienas. Persijos įlankos valstybės saugo savo sienas. Kiekviena rimta valstybė pripažįsta, kad migracijos kontrolė yra esminis suvereniteto ir saugumo atributas. Europiečiai turėtų liautis atsiprašinėję už tai, kad tikisi to paties.
Lygiavertė partnerystė vietoj globėjiškumo
Kartu Europos sienų gynimas neturėtų reikšti nusigręžimo nuo likusio pasaulio. Europa turėtų iš esmės permąstyti savo santykius su Afrika, Azija ir kitais regionais. Vietoje liberalios ideologijos, politinio socialinio inžinerinio pertvarkymo ir „woke" darbotvarkės eksportavimo, Europos vyriausybės turėtų sutelkti dėmesį į pagalbą partnerėms šalims spręsti objektyvias migracijos priežastis: ekonominį atsilikimą, nesaugumą, silpnas institucijas ir galimybių trūkumą, verčiantį milijonus žmonių ieškoti ateities kitur.
Toks bendradarbiavimas turėtų remtis abipuse pagarba, o ne globėjiškumu. Stipresnės Afrikos ir Azijos valstybės naudingos visiems. Padėti žmonėms kurti klestinčią ir saugią ateitį savo pačių šalyse yra kur kas tvaresnis kelias nei skatinti nuolatinį jauniausios ir ambicingiaus