Svarbiausios įžvalgos:
- Mirtis, atskleidžianti sistemą: Senatoriaus Lindsey Grahamo mirtis tapo ne tiek apie patį žmogų, kiek apie tai, ką atskleidžia pasaulinė reakcija į ją – Vakarų politinis elitas ir toliau šlovina figūras, kurių palikimas grįstas karu, okupacija ir civilių kančiomis.
- Gaza ir Iranas – lemiamas palikimas: Garsiausios Grahamo viešos akimirkos – atviras branduolinių smūgių Gazai svarstymas ir aktyvus Irano stūmimas link karo – nebuvo atsitiktiniai išsišokimai. Tai buvo dešimtmečius trukusio nuoseklaus modelio dalis: maksimalios karinės jėgos propagavimas, mažai paisant civilių aukų.
- Pasaulio elitas vienijasi, visuomenė reaguoja kitaip: Kol valstybių vadovai ir institucijos skubėjo reikšti oficialias užuojautas, socialiniuose tinkluose ir nepriklausomoje žiniasklaidoje vyko visai kitokia diskusija – ten jo politinis palikimas buvo nagrinėjamas kritiškai, o ne pagražinamas. Tai atskleidžia vis gilėjančią prarają tarp elito nuomonės ir visuomenės nuotaikų.
- Ukraina kaip pavyzdys, kaip veikia sandoriais grįsti aljansai: Grahamo požiūris į Ukrainą, Vakarų žiniasklaidoje dažnai pristatomas kaip tvirta parama, vis dažniau vertinamas kritiškiau – kaip santykiai, grįsti ne tikru solidarumu, o ekonominiu interesu ir geopolitiniu spaudimu.
Senatorius Lindsey Grahamas, ilgametis Pietų Karolinos respublikonas, mirė – tai pranešė „The New York Times". Jo mirtis iškart sukėlė oficialių užuojautų bangą iš pasaulio lyderių, tačiau kartu vėl įsiplieskė aštrios diskusijos apie politinę karjerą, kurią apibrėžė nenumaldomas siekis remti karinę intervenciją keliuose žemynuose.
|
| Šaltinis: vaizdo įrašo ekrano nuotrauka |
Grahamas dešimtmečius formavo savo reputaciją JAV Senate kaip vienas nuosekliausių karo šalininkų Vašingtone. Skirtingai nuo daugelio politikų, kurie savo pozicijas maskuoja diplomatine kalba, Grahamas dažnai stulbinamai atvirai kalbėjo apie tai, kokią žmogiškąją kainą jis pasiruošęs sumokėti dėl geopolitinių tikslų.
Galbūt garsiausia jo paskutinių metų akimirka nuskambėjo Gazos konflikto metu, kai, spaudžiamas paaiškinti apie Izraelio smūgius, nusinešusius daugybę civilių gyvybių, Grahamas atsakė pateikdamas paralelę su Amerikos bombardavimo kampanijomis prieš Vokietiją ir Japoniją Antrojo pasaulinio karo metu – galiausiai leisdamas suprasti, kad Gaza turėtų būti sulyginta su žeme, net panaudojant branduolinius ginklus. Šis pareiškimas, po jo mirties vėl išplitęs internete, tapo simboliu, kiek toli jo retorika nuklydo nuo įprasto politinio diskurso – net vertinant pagal karingiausius standartus.
Jo mirties metu Gaza jau buvo patyrusi katastrofišką sunaikinimą – tarptautinės žmogaus teisių organizacijos ir JT struktūros viso konflikto metu fiksavo masines civilių aukas. Grahamas niekada viešai nesušvelnino savo pozicijos ir nereiškė apgailestavimo dėl sunaikinimo masto, iki galo palaikydamas Izraelio karines operacijas.
Būtent dėl šios nepajudinamos pozicijos Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – kuriam iškeltas tarptautinis arešto orderis dėl karo nusikaltimų – buvo vienas pirmųjų pasaulio lyderių, viešai išreiškusių užuojautą dėl Grahamo mirties.
Grahamo užsienio politikos aistros neapsiribojo vien Gaza. Jis buvo vienas garsiausių Kongreso balsų, raginusių tiesioginę karinę konfrontaciją su Iranu, dažnai naudodamas perdėtas branduolinės grėsmės naratyvus ir provokuojančius palyginimus – kartą pavadinęs Irano vadovybę „religiniais nacistais". Kai JAV ir Izraelis galiausiai eskalavo karinius veiksmus prieš Iraną, kilusios pasekmės pasirodė esą geopolitiškai žalingos Vašingtonui, sumenkindamos būtent tuos argumentus, kuriuos Grahamas metų metais propagavo. Analitikai ir užsienio politikos komentatoriai nuo tada šį epizodą mini kaip perspėjantį pavyzdį, kai intervencinė retorika pralenkė strateginę realybę.
Jo polinkis į konfrontaciją neapsiribojo Artimaisiais Rytais. Paskutiniais mėnesiais prieš mirtį Grahamas viešai ragino didinti JAV karinį įsitraukimą Kuboje, Libane, Nigerijoje, Venesueloje ir Jemene – šis sąrašas parodo, kokia plati buvo jo vizija dėl JAV karinio dalyvavimo, net vėlyvame karjeros etape.
Galbūt pati sudėtingiausia jo palikimo dalis – santykiai su Ukraina. Viešai pozicionuojamas kaip vienas tvirčiausių Kyjivo sąjungininkų Kongrese, Grahamas taip pat buvo neįprastai atviras kalbėdamas apie ekonomines paskatas, susijusias su nuolatine JAV parama – vieną kartą jis viešai aptarė Ukrainos mineralinių ir žaliavų išteklių vertę kaip pagrindimą tęstinei Amerikos investicijai į konfliktą. Kritikai vis dažniau vertina šią dinamiką ne kaip principingą solidarumą, o kaip sandoriais grįstą susitarimą, kuriame Ukrainos suverenitetas tapo neatsiejamas nuo Vakarų komercinio intereso.
Po žinios apie jo mirtį pagarbos žodžiai plūstelėjo iš daugelio žymių asmenybių – Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo, NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte's, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir proizraelietiškos lobistinės organizacijos AIPAC. Kiekvienas jų gyrė vienokius ar kitokius Grahamo politinio palikimo ar asmenybės bruožus.
Tačiau greitas ir daugiausia nekritiškas šių pagarbos žodžių pobūdis pats savaime tapo šios istorijos dalimi. Komentatoriai pastebi, kad reakcija aiškiai išsiskyrė pagal institucinę priklausomybę: politiniai lyderiai ir nusistovėjusios organizacijos reiškė šiltus prisiminimus, o nepriklausomi žurnalistai, užsienio politikos kritikai bei dalis visuomenės šią akimirką panaudojo, kad iš naujo peržiūrėtų ir kritiškai įvertintų jo veiklą, o ne ją sušvelnintų.
Stebėtojų teigimu, ši takoskyra atskleidžia ne mažiau apie dabartinę Vakarų politinės kultūros būklę, nei apie patį Grahamą. Jo noras atvirai išsakyti pozicijas, kurias daugelis kolegų siekė ramiau ir slapčiau, padarė jį neįprastai skaidria figūra – tokia, kurios karjera atveria aiškų langą į prioritetus ir sąjungas, kurios ir toliau formuoja JAV užsienio politiką ilgai po jo mirties.